Apie mane

IMG_7811

Jurgita Vaidilaitė,
Menų magistrė, tapytoja

Gimiau 1974 metais vasario 2 d. Šiaulių mieste. M. K. Čiurlionio meno mokyklą baigiau 1992 metais (tapybos diplomas), po jos Vilniaus dailės akademiją 1997 metais, įgydama scenografės specialybę ir bakalauro laipsnį. Toliau tęsiau mokslus Vilniaus dailės akademijos vaizduojamųjų menų magistratūroje. 2000 – aisiais metais man buvo suteiktas menų magistrės laipsnis. Po mokslų baigimo dirbau kuriant animacinius filmus, reklamos srityje, dalyvavau su scenografijos , tapybos, animacinių filmų darbais parodose Lietuvoje ir užsienyje. Svarbiausios: 2000 m. – Tarptautinė kvadrienalė Prahoje (scenovaizdžių ir kostiumų eskizai); tais pačiais metais personalinė paroda Vilniuje „Kaukės“ (tapyba ir grafika); 2001 – Vilniaus dailės akademijos surengta paroda (kostiumų eskizai J. F. Gėtės „Faustui“); 2003 – paroda, skirta Vilniaus dailės akademijos 210 – osioms metinėms (scenografijos darbai); 2004 – Lietuvos animacinių filmų kūrėjų surengta paroda (darbai „Odisėjo“ filmui); 2007 – personalinė paroda Vilniuje „Lengvai, žaismingai“ (tapyba). Džiugu, kad mano darbų yra įsigiję Lietuvos, Čekijos, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių žmonės. Tai labai svarbus paskatas kurti.

APIE TAPYBĄ. Esu viena iš dabartinės kartos dailininkų, kurie brangina ir puoselėja gaivios laisvės pojūtį kūryboje. Mano tapyboje akivaizdus siekimas atsitraukti nuo materialaus kasdieninės realybės pasaulio į filosofinę  metafizinę erdvę, kur teptuku nemėgdžioju konkrečios būties dalykų, o potėpiais, spalvų žaismu  ir jų darna kuriu naują realybę. Tai – saviraiškos kelias. Saviraiška nėra savitikslis dalykas. Negalima prarasti ryšio su žiūrovu, nes tuomet būtum tarsi rašytojas, kuris neatskleidžia savo minčių, o prirašytus lapus uždaro stalčiuje. Būtina tapybos ženklų sistema, kuri autoriaus mintis ir jausmus įtaigiai perteiktų žiūrovui. Mano ženklai – vizijos, simboliai, angelo,  žvaigždėto paukščio motyvas ar pavasario žalumos smaragdu alsuojanti visatos erdvė… Tai nėra visiškai kitoks, negu mūsų pasaulis, nes žemė ir mes patys esam neaprėpiamos visatos dalis. Todėl paveiksluose randa vietos medžių, ežerų, sraunių upokšnių, žydinčių pievų motyvai, kuriuos bandau pakylėti iki rojaus kampelių suvokimo. Siekiu, kad gimtų sudvasinti minties ir sielos dialogo kūriniai. Tikrovė – paslaptis. Manau, kad menininko svarbiausias tikslas praskleisti tikrovės paslapties skraistę ir eiti kartu su meno mylėtoju į nežinomą, o kartu tokį artimą, gal tik šeštuoju pojūčiu ar širdimi suvokiamą pasaulį.